užbraiža

ùžbraiža sf. (1) NdŽ 1. užbrėžta linija: Akmuo tas nukrito toliausiai visokių užbraižų, pirm padarytų, galinga ranka jo paleistas HO. ║ rievė: Žvyrduobėse dar užbraižos nuvežtų žemių matyti Tl. 2. prk. riba: Legenda pralaužia romano sienas ir idėjiniu savo turiniu neišsitenka romano užbraižoje A.Mac.